Beveik kiekviename konsultavimo procese anksčiau ar vėliau paliečiame baimę. Žmonės ateina dėl streso, santykių, sprendimo, kurio negali priimti, jausmo, kad kažkas negerai. Po tuo labai dažnai slypi baimė, į kurią niekada nebuvo gerai pažvelgta.
Baimė yra mūsų dalis
Baimė yra viena iš pagrindinių žmogaus emocijų, kaip džiaugsmas, liūdesys, pyktis, nuostaba ir pasišlykštėjimas. Jos užduotis - mus apsaugoti. Pajutus pavojų, kūnas pasiruošia: širdis plaka greičiau, kvėpavimas tampa paviršutiniškas, raumenys įsitempia, išdžiūsta burna. Tai sveika reakcija.
Todėl tikslas nėra gyvenimas be baimės. Žmonės, kurie bando įrodyti, kad niekada nebijo, paprastai išeikvoja daug energijos šiam įvaizdžiui išlaikyti. Tikrasis klausimas - ar gali jausti baimę ir vis tiek judėti.
Tikras pavojus ir baimė, didesnė už situaciją
Kartais baimė atitinka tikrovę: žmogui iš tikrųjų gresia pavojus, ir tada darbas skirtas saugumui ir apsaugai. Kur kas dažniau reakcija būna didesnė nei tai, kas iš tikrųjų vyksta. Kūnas reaguoja taip, lyg tuoj nutiks kažkas baisaus, nors protas žino, kad ne.
Tokia baimė paprastai nėra apie šiandieną. Tai senesnių patirčių aidas, akimirkų, kai kažko buvo per daug, o šalia nebuvo, kas padėtų tai išgyventi. Kaip jausmas ji tikra, net kai pavojus nėra.
Įvardyk ją
Baimė auga tamsoje. Kol ji neaiški („nutiks kažkas blogo“), ji atrodo milžiniška. Vienas pirmųjų žingsnių - kuo tiksliau ją aprašyti:
- Ko tiksliai bijau?
- Ką įsivaizduoju, kad nutiks, žingsnis po žingsnio?
- Kur ją jaučiu kūne?
- Kada pirmą kartą jaučiau kažką panašaus?
Kai baimė įgauna formą, su ja galima dirbti. Kol formos nėra, ji dirba su tavimi.
Kai baimė pradeda valdyti gyvenimą
Šiek tiek nerimo yra kiekvieno gyvenimo dalis. Problema atsiranda, kai pradedi dėlioti dienas aplink jį: vengi situacijų, tikrini, kontroliuoji, nepasakai, ką galvoji. Arba kai bandai jį nutildyti būdais, kurie padeda vienam vakarui, o vėliau kainuoja daugiau: alkoholis, persivalgymas, perdėtas darbas, nuolatinis užimtumas.
Tylesnė baimės forma, kurią dažnai sutinku, - baimė užimti savo vietą. Neklausti, neprieštarauti, nepasakyti „man tai netinka“, lyg savęs parodymas galėtų turėti baisią kainą. Verta švelniai savęs paklausti: kurioje savo gyvenimo srityje nedrįstu būti visa esanti?
Maži dalykai, kurie nuramina kūną
Kai baimė auga, kūnas pirmiausia turi pasijusti saugus, kad protas galėtų aiškiai mąstyti. Keli paprasti dalykai gali padėti akimirkai:
- Iškvėpk ilgiau, nei įkvepi. Pavyzdžiui, įkvėpk skaičiuodama iki keturių, iškvėpk iki šešių, kelis kartus.
- Pajusk pagrindą. Atkreipk dėmesį į pėdas ant grindų ir kūno svorį ant kėdės.
- Apsidairyk. Įvardyk penkis dalykus, kuriuos matai. Tai sugrąžina dėmesį į dabartį.
- Pasakyk tai garsiai. „Dabar man baisu, ir aš esu saugi šiame kambaryje.“
Tai nepašalina priežasties, bet padeda išgyventi akimirką taip, kad jos nenuneštų.
Drąsa ateina po baimės, o ne vietoj jos
Negalime peršokti baimės ir iškart tapti drąsūs. Pirmiausia reikia priimti tą savo dalį, kuri bijo. Kai baimė pamatyta ir leista, ji paprastai sumažėja. Tada drąsa nėra baimės nebuvimas, o gebėjimas žengti žingsnį dar ją jaučiant.
Kada laikas ieškoti pagalbos
Jei baimė trukdo gyventi taip, kaip nori, jei patiri panikos priepuolius, stiprias konkrečių situacijų baimes ar nuolatinį grėsmės jausmą, verta su tuo dirbti kartu su kitu žmogumi. Nebūtina to nešti vienai, o prašyti pagalbos nėra silpnumo ženklas.
Konsultacijose žiūrime, apie ką tavo baimė, iš kur ji kyla ir kas padeda tau jaustis saugiau, tavo tempu. Ir konsultavimas, ir psichoterapija dirba su baime, nerimu ir senais modeliais, įskaitant tuos, kurie kyla iš ankstyvų patirčių. Svarbiau už pavadinimą - dirbti su žmogumi, kuriuo pasitiki, tau tinkamu tempu. Jei prireiks diagnozės, vaistų ar medicininės priežiūros, pasakysiu tai atvirai ir dirbsime kartu su tavo gydytoju ar licencijuotu specialistu.
Jei patiri panikos priepuolius, verta, kad gydytojas atmestų fizines priežastis. O jei baimė kada nors virstų krize ar mintimis pakenkti sau, nedelsdama kreipkis į skubiąją pagalbą arba gydytoją.
← Visi ištekliai