„Žinau, kad turėčiau, bet nedarau.“ Daugelis ateina su šiuo sakiniu. Nori pakeisti įprotį, nubrėžti ribą, pradėti projektą, pagaliau pasikalbėti apie sunkų dalyką. Ir tada atideda, pamiršta, randa gerą priežastį nepradėti. Po to ateina nusivylimas: kas su manimi negerai?
Paprastai niekas. Tai pasipriešinimas, ir tai vienas žmogiškiausių dalykų.
Pasipriešinimas kažką saugo
Pasipriešinimas nėra tinginystė ar valios trūkumas. Tai mūsų dalis, kuri bando laikyti mus atokiau nuo kažko nemalonaus: seno skausmo, silpnumo jausmo, baimės, gėdos. Kol prie to nepriartėjame, neturime to jausti.
Todėl pasipriešinimas dažnai atsiranda būtent ten, kur pokytis svarbiausias.
Spaudimas jį sustiprina
Įprasta reakcija - spausti stipriau: daugiau disciplinos, daugiau spaudimo, daugiau savikritikos. Tačiau pasipriešinimas veikia panašiai kaip fizikoje: kuo didesnis spaudimas, tuo didesnis atsakas. Kai bandome jį pralaužti jėga, jis paprastai stiprėja.
Padeda priešingai: sulėtinti tempą, tapti smalsiai ir žiūrėti į pasipriešinimą su pagarba, kaip į savo dalį, kuri bando tave apsaugoti.
Trys pasipriešinimo veidai
1. „Per daug.“ Kartais pasipriešinimas saugo nuo jausmų, kurie kadaise buvo per dideli ištverti. Dalis mūsų bijo, kad atvėrus duris jie mus užlies. Čia kelias pirmyn - maži žingsniai ir pakankamai saugumo, o ne šuolis į gilumą.
2. „Neverta kovoti.“ Kai kurie žmonės vengia bet kokios konfrontacijos. Sako sau „protingesnis nusileidžia“ arba „tai nesvarbu“. Kartais tai tiesa. Bet kai tai tampa taisykle, dažnai saugo mus nuo seno pralaimėjimo ar bejėgiškumo jausmo. Padeda tą jausmą pamatyti, priimti ir pamažu mokytis stoti už save.
3. „Ne, ir pati nežinau kodėl.“ Jei vaikystėje retai turėjai erdvės pasakyti „ne“, tas „ne“ gali atsisukti į vidų. Tada jis pasireiškia kaip atidėliojimas, tariama tinginystė, pradėti ir nebaigti darbai, sabotavimas būtent to, ko nori. Dažnai tai senas, nepatenkintas savo valios ir savarankiškumo poreikis. Kelias pirmyn nėra griežtesnis vidinis balsas, o daugiau erdvės tavo pačios pasirinkimams.
Pasipriešinimas gali atsirasti ir padedančiajam
Konsultacijose ar koučinge pasipriešinimas kartais pasireiškia pačiuose santykiuose: „pamiršti“ susitikimą, jauti susierzinimą, sunku pasakyti, kas iš tikrųjų vyksta. Tai normalu ir nėra ko gėdytis. Senos patirtys su autoritetu ir artumu keliauja kartu su mumis. Kai apie tai galime kalbėti atvirai, tai dažnai tampa viena naudingiausių darbo dalių.
Kaip dirbti su savo pasipriešinimu
- Pastebėk jį nesmerkdama. „Vėl tai atidedu“ naudingiau nei „aš beviltiška“.
- Paklausk, ką jis saugo. Jei tai daryčiau dabar, ką galėčiau pajusti? Ko bijau?
- Pasikalbėk su juo. Gali skambėti neįprastai, bet padeda: „Matau, kad bandai mane apsaugoti. Ko tau reikia, kad žengtume vieną mažą žingsnį?“
- Sumažink žingsnį. Ne „pakeisiu viską“, o „parašysiu pirmą sakinį“ ar „paskambinsiu vieną kartą“.
- Suteik sau tikrą pasirinkimą. Jei pasipriešinimas susijęs su savarankiškumu, paklausk: ko aš čia iš tikrųjų noriu, o ne ką turėčiau daryti?
Kada padeda pagalba
Kai pasipriešinimas ilgai laiko vietoje, lengviau jį tyrinėti su žmogumi, kuris nespaudžia ir nesmerkia. Konsultacijose ir koučinge žiūrime, ką saugo tavo pasipriešinimas, ir randame tempą, kuriuo pokytis tampa įmanomas.
Jei atpažįsti save, gali pradėti nuo nemokamo, nuoširdaus pokalbio iki 15 minučių. Susitikimai vyksta internetu, anglų arba kroatų kalba.
← Visi ištekliai