Beveik kiekvienas kada nors susiduria su šiuo jausmu. Vienam jis pasireiškia dėl išvaizdos, kitam darbe, santykiuose ar kai reikia ko nors paprašyti. Jis ne visada garsus. Dažnai tai tylus fono jausmas, kad savo vietą turi užsitarnauti, bet niekada iki galo jos neturi.
Kaip tai skamba iš vidaus
Žmonės retai sako „jaučiu, kad esu nepakankama“. Paprastai tai slepiasi mažesniuose sakiniuose:
- „Tai nesvarbu.“
- „Kiti to labiau nusipelno.“
- „Nenorėčiau niekam trukdyti.“
- „Atsipalaiduosiu, kai padarysiu dar šiek tiek.“
- „Jei jie mane tikrai pažintų, neliktų.“
Po šiais sakiniais dažnai slypi vienas paprastas noras: būti pamatytai ir kažkam būti svarbiai.
Iš kur kyla šis jausmas
Savivertė neatsiranda savaime. Ją kuriame santykiuose, pirmiausia šeimoje. Kai į vaiką žiūrima su šiluma, jis pastebimas ir vertinamas rimtai, jame auga tylus vidinis žinojimas: „Aš čia laukiama. Aš svarbi.“
Kai to trūksta arba kai meilė ateina tik su sąlygomis (būk gera, būk sėkminga, netrukdyk), vaikas dažnai vis stengiasi būti pastebėtas. Jei pastangos nepavyksta, ilgainiui jis pasiduoda. Po to lieka ne tik liūdesys, bet dažnai ir gėda: „Kažkas manyje nepakankama.“
Tai ne apie tėvų kaltinimą. Daugelis darė, ką galėjo, su tuo, ką turėjo. Tai apie supratimą, kodėl šis jausmas toks pažįstamas.
Jis nėra duotas visam laikui
Savivertė nėra tai, ką arba turime, arba ne. Ji keičiasi visą gyvenimą. Naujas darbas, išsiskyrimas, kritiškas vadovas ar nauji santykiai gali ją sukrėsti, o geros patirtys - sustiprinti. Tai viltį teikianti dalis: tai, kas buvo kuriama santykiuose, santykiuose gali būti ir atkurta.
Kodėl „pažiūrėk, kiek visko pasiekei“ nepadeda
Kai mylimas žmogus jaučiasi bevertis, dažnai bandome jį įtikinti: pažiūrėk, kiek padarei, kokia esi gabi. Tai kyla iš geros valios, bet retai padeda. Žmogus gali sutikti mintimis ir vis tiek to nejausti.
Taip yra todėl, kad šis jausmas nėra mintis, kurią galima paneigti argumentais. Tai emocinė patirtis, ir ji keičiasi per emocines patirtis: kai kas nors išklauso, o ne taiso, kai esi priimta tokia, kokia esi, kai pajunti, kad kažkam esi svarbi.
Kaip bandome tai kompensuoti
Kai jausmas stiprus, randame būdų jį apeiti:
- dirbame ir pasiekiame vis daugiau, bet vis tiek jaučiame, kad neužtenka
- palaikome tobulą įvaizdį, kad niekas nepamatytų, kas po juo
- sakome „taip“, kai galvojame „ne“, kad liktume reikalingos
- vengiame žmonių ir naujų situacijų, kad niekas negalėtų atstumti
- stipriai reaguojame į mažą pastabą, lyg ji patvirtintų blogiausia
Vienas komentaras, žinutė be atsakymo, kai tave praleidžia: staiga visas kūnas sureaguoja taip, lyg tave nuvertintų. Tai ženklas, kad paliesta sena žaizda.
Maži žingsniai, kurie padeda
- Pastebėk savo trigerius. Kada staiga pasijunti maža? Užrašyk situaciją ir ką jautei kūne.
- Kalbėk su savimi kaip su drauge. Ar jai pasakytum tai, ką sakai sau?
- Pastebėk, kur duodi, kad tave pamatytų. Ar yra viena vieta, kur galėtum duoti šiek tiek mažiau ir pažiūrėti, kas nutiks?
- Rask žmones, kurie tave mato tokią, kokia esi. Net vieni santykiai, kuriuose gali būti be pastangų, daro skirtumą.
- Leisk sau priimti. Kai kas nors padėkoja ar pasako ką nors gero, pabandyk stabtelėti ir tai priimti, užuot numojusi ranka.
Kada ieškoti pagalbos
Jei jausmas, kad nesi pakankama, formuoja tavo sprendimus, santykius ar darbą, verta su tuo dirbti kartu su kitu žmogumi. Konsultacijose žiūrime, iš kur kyla šis jausmas ir kaip jis šiandien pasireiškia tavo gyvenime. Ne mažiau svarbu, kad patiri, kaip tave išklauso ir vertina rimtai, tavo tempu.
Jei atpažįsti save, gali pradėti nuo nemokamo, nuoširdaus pokalbio iki 15 minučių. Susitikimai vyksta internetu, anglų arba kroatų kalba.
← Visi ištekliai